Lerici stūkso Ligūrijos rytiniame pakraštyje tarsi mažas amfiteatras, atsuktas į jūrą - pasteliniai namai, palmėmis apsodinta promenada ir pilis, kuri regis saugo Poetų įlanką.

Noli yra vienas iš tų Ligūrijos vietelių, kurie atrodo beveik per daug tvarkingi, kad būtų tikri - pasteliniai namai, promenada su palmėmis ir viduramžių širdis, įsikūrusi vos už kelių žingsnių nuo jūros.

Atrani yra Amalfio pakrantės miniatiūra - laiptų nėrinys, šešėliuotos gatvelės ir saulėtos terasos, kur vandens garsas tavęs niekada visiškai nepalieka.

Tropea nėra didelė, ir tai yra dalis jos žavesio. Vieną akimirką esi medaus spalvos gatvelių labirinte, kur skalbiniai plevena tarp balkonų; kitą - žiūri žemyn nuo skardžio į vandenį, toks skaidrus, kad atrodo lyg stiklas, užpilamas ant smėlio.

Įsispraudęs tarp Positano ir Amalfi, Praiano yra Amalfi pakrantė švelnesniu tonu. Mažiau žmonių, ramesni rytai, saulėtos terasos, sukrautos tarsi kortų kaladė ant uolos krašto.

Šilti vakarai Castellammare del Golfo kvepia jūros druska ir kepta kardžuve.

Civitavecchia garsėja keltais ir kruiziniais laivais, bet žengus už uosto vartų oras jau kvepia druska ir šiltu akmeniu. Girdisi lagaminų ratukų dundesys ant šaligatvio, pravažiuoja motoroleris, o kažkur baro aparatas šnypščia espresso tarsi mažytė garo mašina.

Italijos kulno pačiame gale, Santa Marija di Leuka stovi ten, kur susitinka du jūros.

Scilla yra ta pakrantės miestelis, apie kurį pagalvoji išgirdęs Pietų Italija – akmenų sankaupa, lipanti ant uolos, balti žvejybos laiveliai prispausti prie kranto, jūra tokia skaidri, kad gali suskaičiuoti akmenukus.

Marzamemi yra saulėta žvejų gyvenvietė Sicilijos pietrytinėje pakrantėje, kur medaus spalvos akmuo susilieja su ryškiai mėlynu jūros vandeniu, o druskos ir keptos žuvies kvapai tvyro siaurose gatvelėse.

Išsidėstęs ant kalkakmenio uolų ir skalaujamas Adrijos jūros, Polignano a Mare atrodo kaip akvarelė, kurią kažkas pamiršo pabaigti – visa dangaus platybė, kreidiniai sienos ir jūra, nuolat kintanti savo nuotaikas.